iššnekėti

iššnekė́ti, ìššneka, -ė́jo 1. intr. NdŽ ilgą laiką šnekėti: Kiek jis iššnekė́davo, tai nei šuva tiek neišlot Pv. Kiek, būdavo, ìššneka [derėdamiesi], kol nuperka! Rmš. 2. tr., intr. Š, Rtr, NdŽ, KŽ iškalbėti, išsakyti, išpasakoti: Išmalavau, iššnekė́jau viską, nėko nebžinau Krš. Į amžiaus galą žmogus nora iššnekė́ti, prisiminti Rdn. Ji tokia nešneki: ką žino, tai neìššneka Srj. Palauk, ką ans ìššneka, – ausės linksta klausanties Užv. Kalbos irgi nėra – viskas iššnekėta, iškalbėta rš. Gamta jį vertė bent iššokti, išdainuoti, išgroti ar iššnekėti visą tą perteklių, kurio kitaip neišeikvojo Vaižg. Ìššneka gerai – galvą turi Adm. Eitant iššnekė́jo (pasisakė), kas toks Ms. | refl. tr.: Išsišnekė́jom visus Kazliškius, Minykius (apie visus šių kaimų pažįstamus) Žl. ║ refl. Š, Rtr, NdŽ, Rm, Al iki valios, pakankamai pašnekėti: Leisk žmogui išsišnekė́ti Rs. ^ Su boba prasidėt – tai pupų rėtį pasidėt: iki tas pupas suėsi, tai išsišnekė́si Kt. ║ refl. įsitraukti į pokalbį: Atejo toki motriška pas muni, kaži kaip išsišnekė́jov Plt. Ateis pri munęs, išsišnekėsma Užv. Išsišnekėjęs su juo, neapsakomai stebėjosi to jaunikaičio galva ir jo karštu noru mokytis J.Jabl. Seniai išsišnekėjo apie savo jaunystės dienas rš. ║ refl. šnekant išsiaiškinti: Mes išsišnekė́jom, kad esam giminės Krs. 3. intr. Kb, Dg, Dkš, Žg pajėgti, įstengti šnekėti, tarti žodžius: Serga gerkle, neìššneka Krš. Vienas vaikelis nebylelis, kita mergelė tokia neiššnekantì Vkš. Aš negaliu iššnekė́t (užkimau) Mrj. Jis tik meketuoja, neìššneka Ig. 4. intr. pakalbėti: Sẽniai ìššneka senoviškai Pj. Tie vaikeliai ìššneka visaip Jdr. Nemokytas teip neiššnekė̃s, kad ir kaip gerą liežiuvį turėtų Ds. Kurie čėsai – [viską] užmiršau, iššnekė́ti dar ìššneku Pj. 5. intr., tr. prikalbėti: Kokių bjaurybių ìššneka tokie pasileidėliai! Krš. Prašmatni [žento] motyna, ji galia daug iššnekė́ti Grd. 6. tr. Š, Rtr, Rdn išsakyti, išplepėti: Skundeklė velniukas – viską ìššneka Krš. Tu nū atdengi burną ir ìššneki [namų paslaptis] Lp. | refl. tr.: Jis, ką manė, ir išsišnekė́jo Gs. Kai ką sužinojau iš vežėjo Pranciškaus, o kai ką ir pats prievaizdas Pšemickis išsišnekėjo V.Myk-Put. 7. intr., tr. Mrj, Ds išreikšti žodžiais nepasitenkinimą, priekaištauti: Jy vis dar man ìššneka tuos pinigus Btr. 8. refl. išsiteisinti: Šįkart, brolyt, taip greit neišsišnekėsi Up. 9. tr. Klvr, Lp, Rdn šnekomis nuspėti ką įvyksiant, išpranašauti: Žmonės, žiūrėk, šneka šneka ir ìššneka Sml. Kaip šnekėjo visos miestelio bobos, taip ir iššnekė́jo: Marė klėbį ir įsitaisė (susilaukė kūdikio) Vkš. Šnekėjo šnekėjo žmonės, šit ir iššnekėjo tokias baisybes karo Žem. Tai įvyks, be abejo, nes, ką žmonės šneka, tą iššneka M.Katk. | refl. tr.: Išsìšnekas žmonys nelaimes an savo galvos, oi išsìšnekas! Krš. Išsišnekė́jo an savo galvos girtūklį žentą Krš. 10. tr. šnekomis laimėti, pasiekti: Gana, einu numie – ką čia mas iššnekė́sma! Krš. \ šnekėti; apšnekėti; atšnekėti; dasišnekėti; įšnekėti; iššnekėti; nušnekėti; pašnekėti; paršnekėti; peršnekėti; prašnekėti; prišnekėti; razsišnekėti; sušnekėti; užšnekėti